Maršrutas „Atrask senąsias Palangos vilas“ nukels Jus į kelionę daugiau nei prieš 100 metų. Tai maršrutas, apjungiantis 27 istorines XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmosios pusės kurorto vilas ir kitus reikšmingus kurortinės architektūros objektus. Palangos miesto gatvėse aptiksite unikalių medinių, mūrinių pastatų, kurie sudaro vertingą Palangos architektūrinį ir kultūrinį paveldą. Istorinė architektūra praturtina ir tuo pačiu reprezentuoja Palangos kraštovaizdį, o jos išsaugojimas leidžia išvysti kurorto raidą nuo XIX amžiaus pabaigos iki šių dienų. Keliauti šiuo maršrutu patogu bet kokiu oru ir bet kuriuo paros laiku. Leidžiamės į kelionę?

Papildoma informacija

VILOS PALANGOJE
  1. Vila „Baltasis angelas“, Vytauto g. 78
  2. Vila „Šilelis“, Grafų Tiškevičių al. 7
  3. Palangos senoji vaistinė , Vytauto g. 33
  4. Vila „Ramybė“, Vytauto g. 54
  5. Dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba, Vytauto g. 23A
  6. Vila „Pelėda“, Birutės al. 51
  7. Antano Mončio namai-muziejus, S. Daukanto g. 16
  8. Vila, Kęstučio g. 19
  9. Šiltųjų maudyklių pastatas, Kęstučio g. 31
  10. Lietuvos karininkų ramovės vila, Birutės al. 46
  11. Medžiotojų namas, J. Simpsono g. 19
  12. Vila, Gedimino g. 6
  13. Buršteino vila, Birutės al. 37
  14. Vila „Mahorta“, Birutės al. 35
  15. Vila „Baltoji“, Birutės al. 33
  16. Vilos „Romeo“ ir „Džiuljeta“, Birutės al. 34, 36
  17. Vila „Anapilis“, Birutės al. 34A
  18. Vila „Jūrapilis“ („Komoda“), Meilės al. 5
  19. Antano Žmuidzinavičiaus namas, J. Basanavičiaus g. 42
  20. Vila „Gintaras“, J. Basanavičiaus g. 37
  21. Vila, J. Basanavičiaus g. 35
  22. Vila „Jūros akis“, J. Basanavičiaus g. 33 / Birutės al. 32
  23. Fachverkinių vilų kompleksas, J. Basanavičiaus g. 26, 28, 30, 32, 34
  24. Vila „Aldona“, J. Basanavičiaus g. 24A
  25. Vila „Pajauta“, J. Basanavičiaus g. 22
  26. Vila „Vilija“, J. Basanavičiaus g. 20
  27. Vila „Vaidilutė“, J. Basanavičiaus g. 21
1. Vila „Baltasis angelas“, Vytauto g. 78

Tai vienas seniausių pastatų Palangoje. Vila „Baltasis angelas“ statyta apie 1870 m. grafų Tiškevičių ir buvo skirta vasaros poilsiui. Apie 1936 m. pastatą iš Bacevičių šeimos nusipirko M. Urniežius. Prieš vilą anksčiau stovėjo balto angelo skulptūra, kuri dabar perkelta ant Urniežių šeimos kapo Palangos miesto civilinėse kapinėse. 2005 m. pastatui suteiktas regioninės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.

2. Vila „Šilelis“, Grafų Tiškevičių al. 7

Pirmasis Palangos architektas Vadimas Lvovas sugebėjo padėti pagrindą moderniam kurortui. Jis perplanavo ir naujam gyvenimui prikėlė didžiojo 1938 m. gaisro nusiaubtą kurortą bei įgyvendino keliolika savo paties sukurtų projektų. Senojoje miesto dalyje architektas V. Lvovas 1939 m. suprojektavo griežtų formų vilą „Šilelis“. Pastatas atspindi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje vyravusią architektūrinę stilistiką. Vila „Šilelis“ yra privatus pastatas, jame teikiamos apgyvendinimo paslaugos.

3. Palangos senoji vaistinė, Vytauto g. 33

Šio įspūdingo medinio pastato istorija prasidėjo dar 1827 m., kai vieną seniausių vaistinių Lietuvoje įkūrė iš Rygos kilęs vokietis Vilhelmas Johanas Griuningas. Vaistinės įkūrėjas užpatentavo originalaus 27 vaistažolių ekstrakto „Trejos devynerios“ gamybą. Palangos vaistinės XIX a. – XX a. pr. savininkai tėvas ir sūnus Griuningai išgarsėjo lojalumu lietuvybei spaudos draudimo metais: receptus, vaistų etiketes spausdino lietuviškai.

1910 m. vaistinę nupirko vokietis provizorius Vilhelmas Bertingas, o 1923 m. paveldėjo jo sūnus Oskaras Aleksandras Bertingas. 1937 m. vaistinė priklausė O. A. Bertingo įpėdiniams. Apie 1938 m. vaistinės pastatas buvo išnuomotas Zigmui Bagdonavičiui. 1940–1944 m. šiaurinio fligelio salėje buvo įsikūrusi biblioteka. 1944–1951 m. pastatas veikė ne pagal paskirtį: jame buvo NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas) būstinė. Šis istorinis faktas įamžintas prie pastato pagrindinio fasado dešinėje pusėje ant akmeninio postamento pritvirtintoje memorialinėje lenta. Vaistinės kieme 1988 m. pastatytas Tremtinių kryžius, kurio autorius – Albertas Žulkus. Pokaryje pasikeitė vaistinės nuosavybės statusas – ji tapo valstybine įmone.

Po XX a. šeštajame-aštuntajame dešimtmečiuose vykusių rekonstrukcijų vaistinė įrengta ir pietinėje namo dalyje. 1992 m. pastatui suteiktas regioninės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas. Iki šių dienų pastatas yra naudojamas pagal pirminę, istoriškai susiklosčiusią, prekybinę ir gyvenamąją (pietinėje namo dalyje) funkcijas.

4. Vila „Ramybė“, Vytauto g. 54

Vila „Ramybė“ pastatyta 1926 m. ir žinoma kaip tarpukario Lietuvos kultūros veikėjų susibūrimų vieta. Sovietmečiu vila buvo nacionalizuota, joje įkurti Finansų ministerijos poilsio namai. Šiandien viloje šeimininkauja pirmųjų šeimininkų G. ir S. Darginavičių palikuonys, o pastatui grąžinta pirminė funkcija, atgaivinta jauki kultūrinė aplinka.

Vilos „Ramybė“ meninių formų traktuotė būdinga Lietuvos kurortinei architektūrai ir įsilieja į Palangos medinės architektūros kontekstą. Medinė „Ramybės“ vila – tipiškas XX a. pirmosios pusės rekreacinis pastatas: pirmame aukšte įrengtas restoranas, viršutiniuose aukštuose – poilsiautojams apgyvendinti skirti kambariai su balkonais.

Šalia vilos „Ramybė“, kitoje gatvės pusėje, veikia „Ramybės“ kultūros centras (Vytauto g. 35). Kultūros centre ištisus metus vyksta koncertai, spektakliai, literatūros vakarai, knygų pristatymai. Dar viena kultūrinė erdvė, esanti šalia – meno galerija „Ramybė“ (Vytauto g. 35). Tai viena aktyviausiai visus metus veikiančių galerijų Palangoje. Ją sudaro: kamerinės salės parodoms, tarptautinė meno rezidencija, kūrybinės dirbtuvės.

 

5. Dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba, Vytauto g. 23A

Šio pastato istorija prasideda nuo XIX a. pabaigos. Manoma, kad namą statė grafai Tiškevičiai, kurie turėjo didelės reikšmės Palangos kurorto infrastruktūros plėtrai.

1933 m. Palangai suteiktos miesto teisės, o burmistro pozicija atiteko daktarui Jonui Šliūpui. Su pertraukomis vadovavęs miestui (nuo 1933 iki 1941 m.), J. Šliūpas Palangoje įsikūrė dar 1929 m. , kur jį atviliojo žavi palangiškė ir būsima žmona Grasilda Grauslytė. Apsigyveno Vytauto gatvėje esančiame mediniame vieno aukšto name. Puošniausia namo dalis – pagrindinis pietryčių fasadas su kiaurapjūvio ornamentais dekoruotais karnizais, balkono tvorele ir profiliuotais langų apvadais su ažūriniais viršlangių motyvais, rombiniais langeliais palėpėje. Fasade įkomponuotas mezoninas, įstiklinta veranda ir balkonas virš jos.

1989 m. atidaryta ekspozicija, kuri supažindina su pagrindiniais J. Šliūpo gyvenimo ir veiklos faktais, pristatomos svarbiausios jo politinės veiklos momentus atspindinčios fotografijos. J. Šliūpo darbo kambaryje ir svetainėje atkurtas tarpukario Lietuvos inteligento namų interjeras. Kita ekspozicijos dalis skirta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo, lietuviškos spaudos bei Palangos miesto istorijai. Dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba yra Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys. 1993 m. pastatui suteiktas regioninės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.

Jonas Šliūpas – lietuvių tautinio judėjimo veikėjas, gydytojas, aktyvus nepriklausomos Lietuvos idėjos propaguotojas JAV politiniuose sluoksniuose, publicistas. Gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžių kaime, Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Pirmojo pasaulinio karo metais lietuviška J. Šliūpo veikla virto diplomatine kova už Lietuvos laisvę. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. su šeima pasitraukė į Austriją. Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne, palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje.

6. Vila „Pelėda“, Birutės al. 51

Vila „Pelėda“ atspindi modernizmo sklaidą medinėje kurorto architektūroje. 1939 m. namą naujai įsigytame sklype pastatė bankininkas Buršteinas. Pastate buvo įrengta 10 kambarių, apjungtų koridorine sistema, kuri yra išlaikyta iki šiol. Simetriškas statinio fasadas, sudarytas iš plokštumos centre su pastato tūrį paįvairinančiomis atitrauktomis šoninėmis dalimis, apjungtas masyviais balkonais antrame aukšte. Po jais esančioje erdvėje įkomponuoti pagrindiniai pastato įėjimai ir juostiniais langais įstiklintos terasos. 1997 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

7. Antano Mončio namai-muziejus, S. Daukanto g. 16

Antano Mončio muziejaus pastatą XX a. pradžioje pastatė Vladas Navickas – grafo Tiškevičiaus žemių prižiūrėtojo sūnus.

Skirtingai nei dauguma memorialinių namų-muziejų, A. Mončio namas neturi tiesioginių sąsajų su pačiu menininku. Antanas Mončys (1921–1993) – iš Lietuvos kilęs skulptorius modernistas, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukęs į vakarus. Nors A. Mončys niekada negyveno Palangoje, netoliese, Kretingos rajone, Mančiuose užaugęs skulptorius visada žavėjosi šiuo kurortu. Prieš mirtį pats menininkas padovanojo Lietuvai didelę dalį savo kūrybos, taip pat skulptūrų, kurios buvo eksponuotos buvusios „Jūratės” sanatorijos bibliotekos pastate. Nuo 1999 m. pradėjo veikti A. Mončio namai-muziejus, o jo rekonstrukcija rūpinosi architektas Petras Lapė. 2010 m. pastatui suteiktas vietinės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.

Pritaikant pastatą muziejui, įrengtos parodinės erdvės, o eksterjere panaudoti stilizuoti skulptoriaus kūrinių fragmentai: vietoj tradicinei lietuvių puošybai būdingų žirgelių, pagrindiniame fasade atsirado A. Mončio sukurtos iliustracijos Oskaro Milašiaus lietuviškoms pasakoms elementas, laiptų rankenai suteikta skulptoriaus sukurtos švilpynės forma. Internetinė svetainė – www.antanasmoncys.com. Šalia A. Mončio namų-muziejaus nuo 2016 m. atidarytas unikalus Palangos pasakų parkas.

8. Vila, Kęstučio g. 19

Vieno aukšo vila su mansarda pastatyta XX a. pradžioje. Šis kurorto medinės architektūros pavyzdys žinomas kaip Palangos ir ne tik jos gyventojų santuokų registravimo vieta. Pastate yra įsikūręs Palangos miesto savivaldybės civilinės metrikacijos skyrius. 1993 m. vilai suteiktas valstybės saugomo regioninio lygmens objekto statusas, o svarbus bei lemiantis reikšmingumą jo vertingųjų savybių pobūdis įvardijimas kaip architektūrinis.

9. Šiltųjų maudyklių pastatas, Kęstučio g. 31

Palangos kurorto vystymosi istorijoje išskirtinė vieta tenka šiltosioms maudyklėms. Įvertinęs gamtines gydomąsias Palangos kurorto savybes, grafas Feliksas Tiškevičius 1888–1900 m. pastatė medinį šiltųjų maudyklių pastatą. Jam būdingas šveicariškas vilų stilius. Pastate buvo įrengtos pašiltinto jūros vandens, mineralinės ir gydomųjų žolių vonios, atliekamos įvairios gydymo procedūros.

Išaugus poilsiautojų skaičiui ir jų poreikiams, statinys buvo kelis kartus rekonstruotas. 1910–1912 m. pristatyti du korpusai – rytinis ir vakarinis. Po rekonstrukcijos maudyklėse buvo įrengtos 24 vonios: 6 – pirmos klasės, 14 – antros klasės, 4 – trečios klasės. Po 1929 m. atlikto remonto veikė 25 vonios. Po Antrojo pasaulinio karo šiltųjų maudyklių pastatas nacionalizuotas, 1952 m. jame įrengta balneologinė (vandens-purvo) gydykla.

2004 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

10. Lietuvos karininkų ramovės vila, Birutės al. 46

Lietuvos karininkai (nuo 1924 m. – Lietuvos kariuomenės karininkų ir karo valdininkų klubas) 1934 m. įsigijo Birutės alėjos ir J. Simpsono gatvių sankryžoje stovėjusią medinę, dviejų aukštų vilą ir pavadino ją „Ramove“. 1935 m. pastatas pradėtas remontuoti.

1940 m. gruodžio 31 d. vila ir jai priklausantys žemės sklypai kartu su turtu perduoti Sovietų armijai. 1945–1993 m. vila priklausė įvairioms žinyboms: poilsio namams „Neringa“, Ministrų Tarybos reikalų valdybai, sanatorijai „Jūratė“. 1993 m. vasario 2 d. pastatas su žemės sklypu buvo perduotas Krašto apsaugos ministerijai. 1995 m. birželio 15 d. krašto apsaugos ministro įsakymu įsteigta Palangos karininkų ramovė. 2001 m. Palangos karininkų ramovė perduodama Lietuvos kariuomenei ir tapo jos padaliniu. 2013 m. pastatui suteiktas regioninės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.

Šiandien viloje vyksta krašto apsaugos sistemos, Lietuvos kariuomenės renginiai, konferencijos, apsigyvena kariai, vykstantys į karines pratybas. Kaip prieškario laikais, taip ir dabar Lietuvos karininkų ramovės vila yra mėgstama krašto apsaugos sistemos karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis bei jų šeimų narių poilsio vieta. Dauguma iš misijų grįžusių karių į vilą atvyksta sustiprinti sveikatą ir darbingumą.

11. Medžiotojų namas, J. Simpsono g. 19

Pastatas statytas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kaip barono Ungem von Sternbergo medžioklės namas. Pastatas barono šeimai priklausė iki 1938 m., kol jį su sklypo dalimi nupirko Gabrielis Milašius. Naujasis savininkas namą rekonstravo – iki tol pastatas buvo be verandų, su raudonų čerpių stogu. 1939 m. namo šeimininkas iš trijų pusių įrengė verandas ir papuošė jas medžio raižiniais. Pastatą projektavo pirmasis Palangos miesto architektas V. Lvovas.

Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įsikūrę kariškiai. 1957–1970 m. pastatu naudojosi poetas Antanas Venclova, po Nepriklausomybės atkūrimo namas grąžintas G. Milašiaus palikuonims. 2004 m. pastatui suteiktas regioninės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.

12. Vila, Gedimino g. 6

Išraiškingomis formomis išsiskiria Gedimino gatvėje esanti vila, kuri architektūriniu sprendimu artima XIX a. klasicistiniams dvarams. Dviejų aukštų pastato pagrindiniame fasade akcentuojamas prieangis su virš jo įrengtu balkonu, prilaikomu keturių kolonėlių. Kieme yra išlikęs unikalus smulkiosios architektūros pavyzdys – aštuoniakampis paviljonas su smailėjančiu bokšteliu.

13. Buršteino vila, Birutės al. 37

Po Pirmojo pasaulinio karo galimybe įsigyti grafų Tiškevičių parduodamo turto susigundė ne vienas pasiturintis. Ja pasinaudojo bankininkai iš Kauno Nilsonas ir Tanchumas Buršteinai. Jie XX a. 4 dešimtmetyje iš grafo Tiškevičiaus įsigijo Birutės alėjoje esantį 30 arų sklypą, kuriame 1939 m. pastatė medinę, dviejų aukštų su mansarda, vilą.

Pagal ilgalaikę sutartį 1948 m. vila buvo išnuomota Vilniaus universiteto darbuotojų poilsiui ir pavadinta poilsio namais „Romuva“. 1997 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

14. Vila „Mahorta“, Brutės al. 35

1899–1900 m. Birutės alėjoje iškilo medinė vila „Mahorta”. Ryškiausias vilos akcentas – dviejų aukštų aštuoniakampio plano bokštelis. Pastatą, iki Pirmojo pasaulinio karo priklausiusį grafienei Sofijai Tiškevičieni, vėliau įsigijo V. Kudirka.

Tarpukariu viloje „Mahorta“ veikė restoranas, kuris tapo populiaria kurorto pramogų ir laisvalaikio praleidimo vieta. Restorane grieždavo orkestras, vakarais vykdavo koncertai, šokiai. Po Antrojo pasaulinio karo vila nacionalizuota. Pagal ilgalaikę sutartį 1948 m. vila buvo išnuomota Vilniaus universiteto darbuotojų poilsiui. 1949 m. vila remontuota, 1973 m. rekonstruotas jos vidus. 1997 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

15. Vila „Baltoji“, Birutės al. 33

Vila „Baltoji“ pastatyta 1900–1914 m. Tai viena iš nedaugelio kurorto mūrinių vilų. Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties (1891 m.) pastatą paveldėjo dukra grafaitė Marija Tiškevičiūtė.

Nuo 1938 m. vila priklausė Lietuvos Respublikos visuomenės ir valstybės veikėjui, advokatui Vladui Stašinskui (1874–1944). XX a. 4 dešimtmetyje kasmet keturioms savaitėms sezono metu su šeima apsistodavo pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Į Palangą kartu su Prezidentu atvažiuodavo ir nuolatiniai prezidentūros tarnautojai. Vasaros metu ši vila tapdavo Lietuvos Prezidento vasaros rezidencija.

Tarpukario Lietuvoje ši vila, esanti Birutės alėjos ir J. Basanavičiaus gatvės sankirtoje, buvo išskirtinė Palangos kurorto vieta. Vasarą čia atvykdavo svarbiausieji politikos ir kultūros elito atstovai. Sovietmečiu vilos fasadai buvo stipriai apgadinti, pakeistas vidaus planavimas. 2006 m. pastatui suteiktas regioninės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.

16. Vilos „Romeo“ ir „Džiuljeta“, Birutės al. 34, 36

Romantiškos Palangos kurorto dvynės – „Romeo“ (kairėje) ir „Džiuljeta“. Vilos statytos 1890–1905 m. Nuo XX a. pr. vilos priklausė grafienei Sofijai Tiškevičienei ir buvo nuomojamos. Deja, neišliko kurortinėms poilsinėms būdingų perimetrinių balkonų. Jie sezono metu Palangoje virsdavo žaismingo flirto, pažinčių ir bendravimo erdve.

Nuo XX amžiaus 4 dešimtmečio pradžios vilos atiteko Lietuvos ūkio bankui. 1937 m. jose veikė pensionatas ir sanatorija, vėliau patalpose įsikūrė „Jūratės” poilsio namai. Iki šių dienų vilos atrodo gana autentiškai, nors sovietmečiu prie fasadų prijungti priestatai ir nugriauti balkonai bei terasos.

Birutės alėjoje esantis „Romeo“ ir „Džiuljetos“ vilų kompleksas drauge su kitais grafams priklausiusiais statiniais įprasmina elegantišką Tiškevičių istorinį laikotarpį, o taip pat pažymi modernios poilsio kultūros pradžią Lietuvoje. 1993 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

17. Vila „Jūrapilis“ („Komoda“), Meilės al. 5

Viena reikšmingiausių ir gražiausių Palangoje grafų Tiškevičių giminės palikimo dalis – vila „Jūrapilis“ arba „Komoda“. Pastatyti dviejų aukštų itališko neorenesanso stiliaus vilą su terasa ant stogo apie 1895 m. užsakė grafas Feliksas Tiškevičius. Vila buvo skirta F. Tiškevičiaus broliui Aleksandrui Tiškevičiui ir jo šeimai. Manoma, jog vilą suprojektavo Lenkijoje gyvenęs italų kilmės architektas Leonardas Markonis. Analogiška vila, kurią projektavo L. Markonis, yra Monake, taip pat panašios stilistikos vilų yra Lenkijoje. Architektas buvo pažįstamas su grafais Tiškevičiais – Trakų Vokėje suprojektavo dvarą.

Pirmojo Pasaulinio karo metu pastatas buvo apšaudytas ir smarkiai nukentėjo. XX a. 3–4 dešimtmečiais rekonstruotas. Mūrinė dviaukštė vila su mansarda tarpukariu priklausė studentų-ateitininkų organizacijai.

2009 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Šiuo metu vila kyla naujam gyvenimui, joje įsikurs apgyvendinimo paslaugas teikianti įmonė ir restoranas su terasa ant stogo.

18. Vila „Anapilis“, Birutės al. 34A

Vila „Anapilis“ pastatyta 1898 m. Tai unikaliausia, analogų ne tik Palangos, bet ir visos Lietuvos kurortinėje architektūroje neturinti vila.

Savo gyvavimo pradžioje „Anapilio“ vila priklausė paskutinio Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinai grafienei Sofijai Tiškevičienei. Nuo jos vardo vila ilgą laiką buvo vadinama „Sofijos“ vardu.

Palangiškių legenda byloja apie vilos savininkės Sofijos Tiškevičienės pomėgį kviesti vėles. Esą grafienė virš palėpės buvo įsirengusi slaptą „veidrodžių“ kambarį, kur iškviestos vėlės nebegalėdavo iš jo ištrūkti ir grįžti į savo pasaulį. Taipogi kalbama, kad viloje vaidendavosi pačios Sofijos ir jos pasikorusios tarnaitės vėlės. Vietiniai gyventojai vilą aplenkdavo ir dėl iš ten sklindančių vėjo vargonų skleidžiamų garsų. Yra pasakojama, jog grafienė Sofija Tiškevičienė buvusi silpnos sveikatos ir vos tik pasijausdavo blogiau, eidavo klausytis vėjo vargonų skleidžiamų garsų, kurie jai padėdavo nusiraminti.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, vila buvo parduota Lietuvos ūkio bankui. Tarpukariu vila garsėjo bohemiška aura, joje poilsiaudavę Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona, žinomi Lietuvos kultūros, meno, mokslo ir politikos žmonės (poetas Maironis, kunigas Juozas Vailokaitis, dainininkas Kipras Petrauskas ir kt.).

Antrojo pasaulinio karo metais pastatas buvo nacionalizuotas, jame įrengtos gyvenamosios patalpos, o vėliau viloje įsikūrė „Jūratės“ sanatorijos klubas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pastatas perėjo Palangos kultūros centro žinion (1996 m.). Pirmaisiais „Anapilio“ atgimimo metais čia buvo įsikūręs garsiausias muzikinis klubas Lietuvos pajūryje. 1992 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

2010 m. spalį Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus organizuotoje konferencijoje priimta rezoliucija inicijuoti Palangos kurorto muziejaus kūrimą viloje „Anapilis“. 2013 m. Palangos miesto savivaldybės taryba patvirtino Palangos kurorto muziejaus steigimą. Nuo 2014 m. viloje pradėjo dirbti muziejininkai, o 2016 m. Palangos kurorto muziejus tapo atviras lankytojams. Palangos kurorto muziejaus interneto svetainės adresas: www.kurortomuziejus.lt.

19. Antano Žmuidzinavičiaus namas, J. Basanavičiaus g. 42

Kaip ir daugelio XIX–XX a. sandūros pastatų Palangoje, atsiradimas sietinas su Palangos savininkais grafais Tiškevičiais. Nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos čia iki pat mirties vasaras leisdavo lietuvių dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966).

Dailininkas yra sukūręs apie 2 tūkst. įvairių technikų, žanrų, temų kūrinių, o jo kūrybos ašis – peizažinė tapyba, kuriai būdingas romantiškas, lyriškas gamtovaizdžio perteikimas, realistinė vaizdo traktuotė, siekis idealizuoti, pabrėžti gimtojo krašto gamtos grožį. Nemažą A. Žmuidzinavičiaus kūrybos dalį sudaro Lietuvos pajūrio peizažai. Didžioji dailininko darbų dalis gimė būtent šioje medinėje viloje. Įdomu tai, kad mansardą ir dirbtuvę pagal savo poreikius suprojektavo pats A. Žmuidzinavičius. 1993 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

20. Vila „Gintaras“, J. Basanavičiaus g. 37

1934 m. duomenimis, 14,68 arų žemės sklypą įsigijo advokatas Pranas Viktoras Raulinaitis. Manoma, kad jis žemę nupirko iš grafų Tiškevičių. XX a. 4 dešimtmetyje P. V. Raulinaitis pastatė dviejų aukštų su mansarda vilą „Gintaras“. Pastatas atspindini XX a. pradžios medinių kurorto vilų stilistiką.

Sovietmečiu vila nacionalizuota, o XX a. antrojoje pusėje įkurti poilsio namai. 2014 m. pastatui suteiktas vietinės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas. Registre nurodoma, jog viena reikšmingiausių objekto vertybių – fasadų architektūrinis sprendimas. Pirminė ir istoriškai susiklosčiusi pastato paskirtis – gyvenamoji, poilsinė. Vasaros sezono metu pastate veikia kavinė.

21. Vila, J. Basanavičiaus g. 35

Vila, manoma, statyta XX a. 4 dešimtmetyje. Jai būdingi šveicariško stiliaus bruožai, kurie ryškiausiai atsiskleidžia per stilizuotą šoninio fasado mansardinio aukšto apkalimą. Tarpukariu sklypas, kuriame stovi pastatas, pakeitė kelis savininkus, o sovietmečiu nacionalizuota vila tapo „Jūratės“ poilsio komplekso korpusu. 2014 m. pastatas paskelbtas vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamo kultūros paveldo objektu. Dabar pastate yra teikiamos apgyvendinimo paslaugos.

22. Vila „Jūros akis“, J. Basanavičiaus g. 33 / Birutės al. 32

Vila „Jūros akis“ – 1897–1910 m. kurortinės architektūros šedevras, priklausęs S. Tiškevičienei. Šveicariško stiliaus vilos kompozicija asimetriška, visi fasadai skirtingi, pastato planas pritaikytas teikti apgyvendinimo paslaugas. Po rekonstrukcijos pirmame aukšte įrengta 52 vietų kavinė ir treji, senoviškais prabangiais baldais apstatyti, apartamentai antrame aukšte. Kiekvienas kambarys turi savo vardą: pirmasis vadinamas „Jūros akimi“, antrasis – „Grafo“ vardu, o trečiasis svečiams pristatomas kaip „Meilužė“ – anot legendos, čia gyvenusi grafo Tiškevičiaus meilužė.

1992 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pastate vasaros sezono metu teikiamos apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos.

23. Fachverkinių vilų kompleksas, J. Basanavičiaus g. 26, 28, 30, 32, 34

Vilų kompleksui būdingi šveicariško stiliaus elementai, kurie persipynę su Prūsijos fachverkinės statybos tradicijomis. Kompleksas vertinamas kaip vienas seniausių Palangoje, ir mena laikus, kai grafų Tiškevičių šeimos kvietimu į Palangą atvykdavo aristokratijos atstovai – grafų draugai bei giminės. Fachverkinių vilų kompleksas susideda iš penkių statinių, išsidėsčiusių vakarinėje teritorijos dalyje tarp Ronžės upės ir J. Basanavičiaus g.

Didžiausia ir seniausia komplekso vila yra J. Basanavičiaus g. 28. XIX a. pabaigoje ją statė grafas A. Tiškevičius, po to pardavė savo motinai S. Tiškevičienei. Kiek vėliau keitėsi vilos savininkai: 1929 m. – M. Bučmienė, 1934 m. savininku tapo M. Bučmienės brolis kunigas J. Maksvičius. 1940 m. vila buvo nacionalizuota, o 1945–1975 m. įrengti gyvenamieji butai. Vila – horizontalaus tūrio, stačiakampio plano ir yra vieno aukšto su mansarda. 2002 m. pastatas rekonstruotas, pakeistas vidaus išplanavimas, o kiemo pusėje įrengta atvira veranda ir terasa.

Kitos trys mažesnės, tos pačios fachverkinės architektūros vilos yra šiaurės vakariniame kampe (J. Basanavičiaus g. 30, 32 ir 34). Taisyklingo aštuoniakampio formos vienos patalpos paviljonas yra į rytus nuo mažųjų vilų (J. Basanavičiaus g. 26). XX a. pradžioje vilas statė grafų Tiškevičių šeimos nariai.

Pastatuose veikia maitinimo paslaugas teikiančios įmonės. 1997 m. fachverkinių vilų kompleksas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

24. Vila „Aldona“, J. Basanavičiaus g. 24A

Tai viena gražiausių J. Basanavičiaus g. vilų Palangoje, kuri priklausė grafų Tiškevičių šeimai. Yra duomenų, jog ši vila buvusi jų centriniai rūmai – „palocius“.

XIX a. antrosios pusės vilos buvo pritaikomos vasaros poilsiui. Vila „Aldona“, dekoruota mediniais pjaustiniais, buvo vieno aukšto su erdviomis atviromis altanomis ir turėjo kelias mansardas. Didžioji dalis tuo laikmečiu Palangoje statomų vilų turėjo nedidelius skverelius su šalia esančiais pasivaikščiojimo takais, tačiau ši vila išsiskyrė puikiai suplanuotu plačiu privažiavimu.

XIX a. pabaigoje vila buvo žinoma „Olgos“ vardu, vėliau pervadinta į vila „Aldona“. Šis naujasis pavadinimas apipintas legendomis dėl poeto Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“. Manoma, jog Aldonos personažas poemoje galėjo gimti, Adomui Mickevičiui vasarojant dar tik besikuriančiame Palangos kurorte.

Vila „Aldona“ yra saugoma valstybės kaip kultūros vertybė ir nuo 1997 m. įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Didžiausia vilos vertė – išskirtinė architektūra, saugoma ir planinė erdvinė struktūra.

2017 m. viloje duris atvėrė unikalus pramogų kompleksas – iliuzijų namas „Eureka“. Iliuzijų name lankytojai turi ne tik galimybę tapti iliuzijos dalimi, pamatyti bei parodyti save kitiems nestandartinėje aplinkoje ir situacijose, bet ir gauti žinių apie mus supantį pasaulį. Čia gausu pagal specialų užsakymą užsienyje pagamintų eksponatų, verčiančių lankytojus suabejoti savo pojūčiais. Taip pat yra ir išskirtinių Lietuvos menininkų darbų, kurie parodo realybę kitaip.

25. Vila „Pajauta“, J. Basanavičiaus g. 22

Vila „Pajauta“ statyta XIX a. pabaigoje ir architektūriniu sprendimu artima šalia esančiam fachverkinių vilų kompleksui (J. Basanavičiaus g. 26, 28, 30, 32, 34). Vila yra taip pat fachverkinės konstrukcijos, išsiskiria architektūros formomis bei klasikinio pobūdžio dekoro elementais. Kadangi turima duomenų, jog kiti J. Basanavičiaus gatvėje esantys fachverkiniai pastatai priklausė S. Tiškevičienei ir jos giminei, manoma, kad ir ši vila galėjo priklausyti grafams Tiškevičiams.

1993 m. pastatas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Šiuo metu pastate veikia maitinimo paslaugas teikianti įmonė.

26. Vila „Vilija“, J. Basanavičiaus g. 20

Vila statyta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Manoma, kad šį pastatą statė grafų Tiškevičių šeima. Medinė dvišlaičiu skardiniu, anksčiau malksnomis dengtu stogu vila „Vilija“ atspindi liaudiškosios architektūros tradicijas.

1950–1951 m. prasidėjo vilos rekonstrukcijos: pakeistas patalpų išplanavimas, įrengti atskiri kambariai poilsiautojams. Vila vėliau taip pat keletą kartų rekonstruota: 1970 m. padidintas pirmas aukštas, 1972 m. rekonstruota pastogė, vietoj vieno kambario įrengti trys bei iškirsti du langai, 1976 m. pristatytas priestatas. 1997 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

27. Vila „Vaidilutė“, J. Basanavičiaus g. 21

Po Pirmojo pasaulinio karo sklypą iš grafų Tiškevičių seseriai Bronislavai Knabikaitei-Zabulionienei nupirko kunigas Liudvikas Kasperavičius. Sklype stovėjo vila „Dievaitis“, vila „Vaidilutė“ (pastatyta 1936 m.), kuri dėl mažumo dar vadinta „Liliputu“, ir vienas ūkinis pastatas.

„Vaidilutę“ galima laikyti vienu iš mažiausių tarpukario poilsio paskirties statinių Palangoje, priskirtinų vilų kategorijai. Šiuo metu pastate įsikūręs Tremties ir rezistencijos muziejus. Jame galima rasti informacijos ir apžiūrėti ekspoziciją apie tragišką itin svarbų Lietuvos istorijos laikotarpį. Muziejuje gyvai pasakojama apie sunkų, bet atkaklų siekį bet kokia kaina iškovoti nepriklausomos Lietuvos valstybės vardą ir vidumi visad išlikti lietuviu. 2014 m. pastatui suteiktas vietinės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.

KŪRYBINĖ GRUPĖ

Leidėjas: Palangos turizmo informacijos centras

Sudarytojas: Mindaugas Surblys

Redagavo: Bronislava Spevakovienė, Vaiva Milončiūtė

Dizainas: Gitana Dainiūtė

Nuotraukos: Mindaugas Surblys, Palangos viešosios bibliotekos Kraštotyros fondas, Palangos kurorto muziejus

Spausdino: UAB „Druka“

 

Puiki idėja
2018-08-28 Puikus išpildymas. Džiaugiuosi kartu su Jumis. :)