Idėja kurti Palangos krašto muziejų gimė dar praėjusio šimtmečio pradžioje. Bendraminčių, susibūrusių į „Palangos mylėtojų draugiją“, susirinkimų metu. Šiek tiek vėliau, pasirodžius I. Končiaus ir V. Ruokio knygai „Palangos kraštas“, ši mintis dar labiau paplito. Vis garsiau ir dažniau buvo kalbama apie būtinybę Palangai turėti savo krašto muziejų.

Nuo 1967 m. patvirtinus kultūros apsaugos įstatymą ir visoje šalyje suaktyvėjus kraštotyrinei veiklai, Palangoje aktyviai pradėjo veikti LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, kurios pirmininke tapo į pensiją išėjusi lietuvių k. mokytoja Emilija Adiklienė. Ji su bendraminčiais kraštotyrininkais rengdavo įvairius susibūrimus, kuriuose buvo pasakojami reikšmingiausi su Palanga susiję įvykiai ir pristatomos ryškiausios asmenybės, prisidėjusios prie Palangos miestelio puoselėjimo. Vienas iš pačių svarbiausių ir ilgiausiai trukusių kraštotyros draugijos darbų buvo eksponatų būsimam muziejui rinkimas.

Nors palangiškiai kraštotyrininkai nuolat varstė valdininkų duris, bet išspręsti pagrindinės muziejaus neįkūrimo priežasties vis nepavykdavo. Muziejui ilgą laiką nebuvo rastos tinkamos patalpos. Dėl šios priežasties kraštotyrininkų surinkti eksponatai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą. Netgi kurį laiką saugomi rūsiuose. Tik 1982 m. 2044 palangiškių surinkti eksponatai buvo perduoti tuometiniam LTSR Istorijos-etnografijos muziejui, kuris ruošėsi įkurti savo filialą Palangoje. Deja, 1989 m. birželio 7 d. buvo atidarytas ne Palangos miesto etnografijos ir istorijos muziejus, bet Jono Šliūpo memorialinis muziejus. Taip Palanga vėl liko be savo miesto muziejaus ir, galima sakyti, prarado beveik 20 metų kraštotyrininkų rinktus eksponatus.

Ir nors nuo Palangos krašto muziejaus kūrimo vizijos pradžios praėjo bene visas amžius, tačiau Palanga gali pasidžiaugti, kad po ilgų ieškojimų, kur turėtų įsikurti muziejus, buvo priimtas sprendimas jį įkurdinti istorinę reikšmę kurortui turinčioje viloje „Anapilis“. 2013 m. Palangos miesto savivaldybės taryba patvirtino Palangos kurorto muziejaus steigimą ir jo nuostatus. 2014 m. pradžioje, muziejuje pradėjo dirbti muziejininkai.

Rinkiniai

Palangos kurorto muziejuje formuojami archeologijos, istorijos, etnografijos, dailės, ikonografijos, fotografijos, vaizdo ir garso įrašų fondų, numizmatikos, faleristikos, filatelijos, raštijos ir atskiri asmenų rinkiniai.

Tikimasi suformuoti unikalių muziejinių vertybių rinkinius, kurie atspindėtų pagrindinio Lietuvos kurorto formavimosi raidą, išskirtinį kraštovaizdį ir savitas tradicijas. Atskleistų kultūrinius ir etninius pajūrio regiono turtus.

Palangos vila „Anapilis“

Architektūra

Vila priskiriama seniesiems Lietuvos pajūrio kurorto architektūros statiniams. Ji tai pat yra ir viena pirmųjų grafų Tiškevičių šeimos vilų, išlikusių iki šių dienų. Kol kas nėra žinomi nei šios vilos statybos projektai, nei architektas. Visa pastato istorija yra atkuriama remiantis senaisiais palangiškių atsiminimais bei senosios Palangos miesto planais ir ikonografija.

Istorijos tyrinėtojai teigia, jog vila statyta XIX a. pab. (1898 m.). Šį teiginį pagrindžia pirmasis Palangos atvirukų albumas, kuriame ir buvo išspausdinta pirmoji šio pastato nuotrauka 1898 m. „Anapiliui“ būdingi Šveicarijos užmiesčio vilų bruožai: siluetas paįvairintas įvairių formų bokšteliais, erkeriais, patys pastatai iš visų pusių apjuosti prieangiais bei atviromis galerijomis.

„Anapilio“ ikonografija savo gausumu nepasižymi. Esama vos keletas XIX a. pabaigai priskiriamų fotografijų, kuriose matyti autentiškos vilos išorinės formos, naujos vilos fasadų aplikacijų lentelėmis raštas. Vilos istorinę bei ikonografinę medžiagą išanalizavusi istorikė M. Baužienė priėjo išvadą, jog „vila (su nedideliais pakeitimais) yra išlaikiusi savo pirminį tūrį, siluetą bei kiaurapjūvio aplikacijas fasaduose“.

Savininkai

Savo gyvavimo pradžioje „Anapilio“ vila priklausė paskutinio Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinai grafienei Sofijai Tiškevičienei. Nuo jos vardo vila ilgą laiką buvo vadinama „Sofijos“ (arba Zofijos) vardu. Mirus Sofijos vyrui grafui Juozapui Tiškevičiui, vila atiteko Marijai Tiškevičiūtei. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, vila buvo parduota Lietuvos Ūkio bankui (pagrindiniai jo akcininkai buvo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, ypatingai mėgę Palangą). Čia poilsiaudavęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona, žinomi Lietuvos kultūros, meno, mokslo ir politikos žmonės (poetas Maironis, aktorius, kunigas Juozas Vailokaitis, dainininkas Kipras Petrauskas ir kt.)

Rašytojo ir kunigo Mykolo Vaitkaus žodžiai apie vilos kasdienybę, kai joje šeimininkavo broliai Vailokaičiai: „Štai ir ta pagarbintoji Vailokaičių vila, Anapilis, kadais buvusi ar ne kretingiškės Marijos Tyškevičiūtės, viena iš įmantriausiųjų Palangos vilų, medinis barokinis pastatas su bokštais bokšteliais, didžiuliam pušų alkely. Aukšti langai atdari, ir pro juos, kaip iš avilio, girdėti balsų mišinys. Įėjova. Didžiulė patalpa, pilna vasarotojų, vyrų bei moterų, stovinčių bei sėdinčių, su stiklais rankose, iškaitusiais veidais, šalia staliukų, kur apkrauti savų bei svetimų vaisių, įvairių formų bei spalvų butelių bei ropinių. Ir visa tai skendi melsvose dūmų bangose ir gyvam klegesy. Viena kita grupė sustojusi prie staliukų, kur įnirtusios poros lošia šachmatus arba šaškes.“

Sovietmečiu vila buvo nacionalizuota, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji perėjo Palangos kultūros centro žinion (1996 m.). Greitu metu viloje įsikūrė akustinės muzikos klubas „Anapilis“, mėginęs atkurti M. Vaitkaus vaizdžiai aprašytas vilos gyvenimo akimirkas. Pirmaisiais „Anapilio“ atgimimo metais čia buvęs kone garsiausias muzikinis klubas Lietuvos pajūryje. Deja, bėgant metams, vila imta rūpintis vis mažiau ir ji ėmė nykti. Šiuo metu vila yra tik iš esmės išlaikiusi savo pirminę išvaizdą. Pirmoji vilos rekonstrukcija įvyko 1934 m. Jos metu daugiausiai dėmesio buvo skirta šiaurinei pastato daliai, taip pat pristatytas ir antras aukštas. Sovietmečiu pakeistas vilos išplanavimas, įrengta daugiau gyvenamosios paskirties kambarių antrame aukšte ir mansardoje.

Legendos

„Anapilio“ vila savo vardą gavo po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo parduota jau minėtiems broliams Vailokaičiams. Viena palangiškių pasakojama legenda byloja apie vilos savininkės Sofijos Tiškevičienės pomėgį kviesti vėles. Esą grafienė virš palėpės buvo įsirengusi slaptą „veidrodžių“ kambarį, kurio dėka iškviestos vėlės nebegalėdavo iš jo ištrūkti ir grįžti į savo pasaulį. Taipogi kalbama, kad viloje vaidendavosi pačios Sofijos ir jos pasikorusios tarnaitės vėlės. Vietiniai gyventojai vilą aplenkdavo ir dėl iš ten sklindančių vėjo vargonų skleidžiamą garsų. Yra pasakojama, jog grafienė Sofija Tiškevičienė buvusi silpnos sveikatos ir vos tik pasijausdavo blogiau, eidavo klausytis vėjo vargonų skleidžiamų garsų, kurie jai padėdavo nusiraminti.

Paveldo objektas

Į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą vila buvo įtraukta 1997 m. dėl savo tūrio, planinės struktūros, fasadų architektūros, medžiagiškumo bei autentiškų medinių konstrukcijų (tokių kaip dekoratyviniai gegnių galai, frontonų kiaurapjūviai ornamentai, dekoratyvinės balkonų tvorelės ir kt.). 2005 m. „Anapilis“ pripažintas valstybės saugoma Nekilnojamąja kultūros vertybe.

Naudota literatūra:

  1. Čižiūnas Gintautas, Kurorto architektūros str. „Palangos „Anapilis“, istorija ir dabartis“;
  2. Grajauskienė Livija, Palangos tilto str. „Vila „Anapilis“: praeitis, dabartis ir ateitis“, Nr. 22;
  3. Maželytė Edita, Paslaptinga Palangos vieta, kurioje vaidenasi: išėjusiųjų myriop vardu pavadinta neatsitiktinai, int. š. http://vasara.delfi.lt/artickle.php?id=68461546

 

Grafai Tiškevičiai

Tiškevičių giminė – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė, kurios šaknys glūdi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinėse rusiškose žemėse. Pirmieji jų buvę stačiatikiai, o XVII a. dauguma jų perėjo į katalikybę.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grafų Tiškevičių įtaka ėmė kilti jau XVI a., o didžiausios politinės galios viršūnę pasiekė XVIII a. Giminės atstovai aktyviai dalyvavo politiniame ir visuomeniniame jos gyvenime.

XIX a. Palangos istorija gali būti drąsiai vadinama grafų Tiškevičių šeimos istorija. Mykolas Tiškevičius (caro kariuomenės pulkininkas) 1824 m. Palangą pirko iš generolo Ksavero Niesiolovskio už 177 171 sidabrinį rublį. Mirus Mykolui Tiškevičiui (1839 m.) iki 1856 m. Palanga buvo valdoma Juozapo Tiškevičiaus, kuris 1862 m. vedė Sofiją Horvataitę (1839-1919 m. lapkričio 24 d.). Jie susilaukė 9 vaikų: 6 sūnų ir 3 dukrų.

1891 m. mirus Juozapui Tiškevičiui, visos jo valdomos teritorijos buvo padalintos jo sūnums. Palanga atitekusi Feliksui Tiškevičiui.

1893 m. Feliksas vedė žymios Poznanės kunigaikštystės didikų dukrą (Antaniną Koržbok-Lonską) ir tais pačiais metais jie apsigyveno tėvo paliktame miestelyje. Naujieji dvaro rūmai buvo projektuoti vokiečių architekto F. Švechteno, su kuriuo jaunavedžiai susipažino per savo povestuvinę kelionę Vokietijoje. Būtent jis ir pasiūlė naujuosius rūmus statyti prie legendomis garsaus Birutės kalno, o rūmų parką projektuoti pakvietė prancūzų parkų kūrėją Eduardą Andrė. Yra žinoma, kad E. Andrė parkus projektavo ir kitose grafų valdomose (Lentvaryje, Vokėje, Užutrakyje) teritorijose. Rūmų statyba ir parko kūrimas vyko 1897-1905 m. Tuo pačiu buvo išplanuota ir nauja kurortinė teritorija Palangos pietvakarinėje dalyje – tarp Rąžės upelio, kuriamo parko bei miestelio. Naują Palangos išplanavimą (išvestas gatves, svarbių pastatų vietas, sklypų suskirstymą) taipogi derėtų priskirti E. Andrė nuopelnams. Pastebimas stengimasis Palangos planinę struktūrą, patį miestelį, jo parką ir visą kurortą sujungti į vientisą darinį. Visa kurorto teritorija turėjusi būti miškas-parkas, o vasarojai turėjo būti išdėstyti įvairaus dydžio kvartaluose. Vasarnamius pagrinde statė Tiškevičių šeima, tuo pačiu apželdinant naująją kurorto zoną. Kartu su vasarnamiais buvo statomi ir kitos paskirties statiniai: specializuotos gydyklos, naujos maudyklės, kavinės. Tiksliai nustatyti dvaro rūmų su parku ir naujojo kurorto projektavimo ir statymo autorių neįmanoma, kadangi nėra išlikusios atitinkamos dokumentacijos.

Iškilus poreikiui į Palangą pritraukti daugiau poilsiautojų, Palangos dvaro savininkas grafas Juozapas Tiškevičius 1877 m. čia įrengė pirmąjį restoraną, kuris po 3 metų imtas vadinti Kurhauzo vardu. 1877-1880 m. grafai Tiškevičiai Rąžės upelio vingyje, netoli dabartinės J. Basanavičiaus gatvės, įrengė fachverko stiliaus vasarnamių kompleksą, kūrė daug Palangos kurorto plėtimo ir gerinimo projektų. 1884-1888 m. Palangoje Tiškevičių noru buvo pradėta statyti laivų prieplauka. Grafams kilo idėja poilsiautojus iš Liepojos laivu gabenti į Palangą, kuri pasiteisino prekybinio-keleivinio laivo „Phoenix“ kursavimu dukart į savaitę. Laivas Juozapo Tiškevičiaus užsakymu statytas Švedijoje 1870 m. Deja, pastatytas kelių šimtų metrų ilgio tiltas nepasiteisino – siautėjanti jūra dažnai užnešdavo smėliu buvusią prieplauką, kuriai išvalyti ir gilinti reikėjo daug lėšų.

Mirus grafui Feliksui Tiškevičiui, Palangą valdė jo sūnus Stanislovas Tiškevičius (1907-1974 m.), kuris karo metu, 1940 m., pasitraukė į JAV, kur gyveno ir dirbo Valstijų Kongreso bibliotekoje. Lenkijoje, Varšuvoje, gyveno jo brolis Alfredas Tiškevičius (1913-2008 m.). Alfredas puikiai kalbėjo lietuviškai, o vasaromis atvykdavo į Palangą pasigydyti ir pailsėti. 1997 m. liepos 13 d. jam buvo suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, A. Tiškevičiui buvo grąžintas jo tėvams priklausęs turtas – dalis Palangos kurorto centre stovėjusio Kurhauzo, kuris 2002 m. sudegė.

Iš Juozapo Tiškevičiaus dukterų minėtina Marija Tiškevičiūtė (1871-1941 m.). Ji begalo mėgusi žirgų sportą bei literatūrą. 1896 m., pasivadinusi Laume Lelivaite, „Tėvynės sarge“ ji paskelbė savo istorinę apysaką „Viskantas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Kretingos krašto vienuolyno kunigas K. Kazlauskas. Spaudos draudimo laikotarpiu Marija gabeno draudžiamą literatūrą naudodamasi proga, jog rusų muitininkai netikrindavo jos karietos. Siuntą ji pasiimdavusi Klaipėdoje ir parveždavusi į Kretingą arba Palangą. „Ji buvo pažįstama ir susirašinėjo su poetu, kunigu J. Mačiuliu-Maironiu, kuris vasarodamas Palangoje būdavo dažnas Tiškevičių svečias. Marijai jis dedikavo poemą „Z nad Biruty“ (1904 m.)“. Iš tėvo Marija paveldėjusi „Baltąją“ Palangos vilą tačiau daugiausiai ji apsistodavo pas brolius Aleksandrą Kretingoje ir Feliksą Palangoje.

Taigi Palangą, kaip ir Rietavą Oginskiai, Šiaulius Tyzenhauzai, suformavo ir kūrė grafai Tiškevičiai. Bendrai jų nuopelnams reiktų priskirti čia sukurtą dvaro ansamblį su parku, neogotikinę Birutės kalno koplyčią, Palangos progimnazijos finansavimą bei naujosios bažnyčios statybos Palangoje fundavimą. Iš esmės, būtent nuo Mykolo Tiškevičiaus laikų Palanga pradėjo garsėti kaip kurortas prie Baltijos jūros.

Naudota literatūra ir šaltiniai:

  1. Autorių kolektyvas (sud. V. Žulkus), Palangos istorija, Klaipėda, 1999
  2. Palangos Gintaro muziejaus int. š. http://www.pgm.lt/Istorija/Palangos_tiskeviciai.htm

Facebook: Palangos kurorto muziejus

 

Informacija lankytojams

Antradieniais - šeštadieniais 10.00 - 17.00 val. (lankytojai įleidžiami iki 16.30 val.)

Valstybinių švenčių išvakarėse - viena valanda trumpiau.

Sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis muziejus neveikia.

 

Administracija dirba

Pirmadieniais – ketvirtadieniais 8.00–17.00 val.
Penktadieniais 8.00–15.45 val.
Valstybinių švenčių išvakarėse dirba viena valanda trumpiau.

Atsiliepimų dar nėra. Būkite pirmas!